šalvėjai

šálvėjai sm. pl. (1), šalvėjaĩ (3^a) 1. Šmk šaltas vėjas: Stuba ilgai nekurta, šálvėjais smirdi J. Pavasarį rugius, jei tik be trąšų, šálvėjai išgainioja Trg. Šalvėjaĩ eina par duris Up. 2. šalta drėgmė: Jeigu tolium apkali [sienas], vidus turia būt gerai apšildomas, neturia gaut šalvėjų̃ Erž. Žiemą [klėtyje] patalynė šálvėjų pritraukia Stl.